Fizinis aktyvumas gerina pacientų mobilumą, nuotaiką ir gyvenimo kokybę - sumažėja depresijos, nuovargio pasireiškimas, pagerėja eisena.

Kineziterapija ir išsėtinė sklerozė

Kineziterapija (gr. kinesis – judesys, therapeia – gydimas) gydymas judesiu. Judesys padeda gerinti ir išlaikyti kaulų ir raumenų, širdies ir kraujagyslių bei kitų sistemų funkcinę būklę, pažeistų organų funkciją. Judesio energija mechanoreceptoriuose yra transformuojama į nervinius impulsus, kurie sužadina atsakomąją reakciją. Atsiranda daug humoralinių reakcijų dėl to, kad iš dirbančių raumenų į kraują patenka hormonai ir įvairūs medžiagų apykaitos produktai, stimuliuojantys pagrindinių organizmo sistemų funkcijas.

Suaktyvėja širdies kraujagyslių, kvėpavimo sistemų veikla, pagerėja bendra medžiagų apykaita, kraujo gamybos funkcija, pagerėja centrinės nervų sistemos tonusas ir gerėja žievės ir vegetacinės sistemos tarpusavio reguliacija. Skatinamos ligonio teigiamos emocijos, gerėja nuotaika, ligonis atitraukiamas nuo minčių apie ligą, atsiranda pasitikėjimas savimi. Visa tai apibūdinama kaip bendrai stimuliuojantis ir tonizuojantis fizinių priemonių poveikis į organizmą.

Kineziterapija rekomenduojama esant raumenų tonuso padidėjimui, raumenų atrofijai, lėtiniam nuovargiui, ištvermės sumažėjimui, skausmui, sutrikus pusiausvyrai, koordinacijai, eisenai.

Kineziterapiją gydant sergančius išsėtine skleroze galima suskirstyti į du etapus. Pirmojo etapo tikslas – judėjimo funkcijų sugrąžinimas, antrojo etapo tikslas – savarankiškumo sugrąžinimas.

Susirgus išsėtine skleroze, judėjimo funkcijos sutrinka labai įvairiai, kiekvieno paciento funkcijų sutrikimai yra skirtingi. Kineziterapeutas, siekdamas stiprinti ar grąžinti pacientui gebėjimą valdyti judesius, dirba derindamas įvairius komponentus. Norint pasiekti, kad pažeistos kūno pusės judesiai būtų kuo artimesni normaliesiems, reikia intensyvios kineziterapijos.

Pagrindiniai kineziterapijos principai sergant išsėtine skleroze:

  • kineziterapinės priemonės parenkamos individualiai kiekvienam pacientui
  • vengti labai didelio krūvio
  • atliekant pratimus nepervargti
  • aplinkos temperatūra turi būti tokia, kad ligonis atlikdamas pratimus nesušiltų, drabužiai – pralaidūs orui.

Kineziterapijos tikslai:

  • Išlaikyti raumenų jėgą ir judesių amplitudę;
  • Padidinti funkcinį pajėgumą;
  • Išvengti komplikacijų;
  • Pagerinti gyvenimo kokybę;
  • Išlaikyti aerobinį pajėgumą;
  • Valdyti nuovargį;
  • Bendradarbiauti su pacientu;
  • Pritaikyti technines pagalbos priemones ir apmokyti jomis naudotis kasdienėje veikloje

Prieš pradedant kineziterapijos procedūras, jų metu ir kineziterapijos programos pabaigoje yra naudojami įvairūs testai ligonio funkcinės ir fizinės būklės pokyčiams tirti. Sergant IS dažniausiai naudojami šie testai:

  • Berg pusiausvyros skalė –  keturiolikos užduočių klinikinė priemonė, kuri įvertina pusiausvyrą ligoniui sėdint ir stovint.
  • Modifikuota Ashworth skalė naudojama spazmiškumui matuoti. Ji skirta pasipriešinimo laipsniui įvertinti atliekant pasyvų judesį.
  • Dinaminis eisenos indeksas susideda iš aštuonių ėjimo komponentų bei , tam tikrų veiksmų : greičio kitimas, galvos sukimas į šonus, apsisukimas, peržengimas ar ėjimas aplink kliūtis bei ėjimas laiptais.
  • „Stotis ir eiti“ testas matuoja laiką, reikalingą atsistoti nuo kėdės, nueiti trijų metrų atstumą, grįžti ir atsisėsti atgal į kėdę.
  • Atsistojimo nuo kėdės testas yra funkcinės jėgos ir pusiausvyros matas.
  • Šešių minučių ėjimo testo metu atliekamas paprastas fizinis krūvis ir matuojamas visų sistemų atsakas į submaksimalų krūvį einant lygiu paviršiumi šešias minutes

Nustatyta, kad fizinis aktyvumas gerina pacientų mobilumą, nuotaiką, gyvenimo kokybę. Taip pat sumažėja depresijos, nuovargio pasireiškimas, pagerėja eisena.

Yra įrodymų, kad ištvermės pratimai gerina mobilumą, kardiorespiracinį pajėgumą, tačiau mažiau įtakoja pusiausvyrą ir raumenų jėgą.

Raumenų ištvermę ir jėgą didina pasipriešinimo reikalaujantys pratimai. Taip pat šie pratimai gerina eisenos kinematiką, kai padidėja ėjimo greitis ir nueitas atstumas nepatiriant nuovargio.

Ištvermės pratimai, tai vidutinio intensyvumo ilgalaikiai, aerobiniu metabolizmu paremti pratimai (pvz., ėjimas slenkančiu takeliu, stacionaraus dviračio mynimas), kai įsijungia didžiosios skeleto raumenų grupės.

Tyrimais nustatyta, kad vaikščiojimas ir aerobinė treniruotė labiau pagerina pusiausvyrą, nei važiavimas dviračiu.

Pratimai su pasipriešinimu didina toleranciją fiziniam krūviui. Pastebėta, kad tiek ištvermės, tiek pasipriešinimo pratimai nesukelia nuovargio.