EMOCIJOS IR JAUSMAI

Svarbu žinoti, kad kuo įvairesni yra žmogaus jausmai ir emocijos, tuo turtingesnė jo patirtis. Daugumai žmonių būtent jausmai yra pagrindinis informacijos apie pasaulį šaltinis. Svarbūs ir sudėtingi gyvenimo įvykiai – artimojo mirtis, ligos, santykių problemos, persikėlimas į kitą gyvenamąją vietą ir kt. – kelia stresą.

IS diagnozę visada lydi stiprus emocinis sukrėtimas. Tokia žinia priimama kaip didžiulis likimo smūgis, kurį patyrus sunku atsitiesti, susivokti staiga pasikeitusiame pasaulyje. Sutrikimas, nerimas, žlugusios viltys, ateities baimė, blaškymasis, patvirtinančių arba priešingai, paneigiančių išgirstą faktą nuomonių ieškojimas, prisiminimai visko, ką blogiausią esate girdėję apie gydytojo įvardytą arba iš kitų informacijos šaltinių sužinotą informacija apie ligą – tokia yra daugeliui pirmojo sąlyčio su sunkia liga patirtis.

Sumaištis, jausmų chaosas, daugybė „kodėl?“, „kas kaltas?“, „kas bus toliau?“, „ar tai praeis?“ bei instinktyvus nenoras patikėti tuo, kas įvyko. Tokius ar panašius jausmus išgyvena beveik kiekvienas, išgirdęs išsėtinės sklerozės diagnozę. Visos šios emocijos yra normali organizmo reakcija į ligą.

Tačiau mes visi skirtingai reaguojame į stresines situacijas ir visai įprasta, jeigu pradedame neigti ar ignoruoti ligą bei su ja susijusius gyvenimo pokyčius. Bet kuriuo atveju nėra teisingos reakcijos į diagnozę ir visos jaučiamos emocijos yra normali organizmo reakcija.

Baimė perspėja apie galimą pavojų, moko mus atsargumo. Liūdesys – tai tarsi tiltas tarp dviejų gyvenimo etapų. Juk pasiekę vieną upės krantą, nebandome tilto apeiti. Pasinaudokime liūdesiu, kad išgyventumėme įvykusią nesėkmę ar praradimą. Dažnai liūdesį bandome nuslopinti; neretai ir mus mylintys žmonės nuoširdžiai gero mums linkėdami pataria „Neliūdėk, viskas bus gerai“. Deja, toks emocijos išstūmimas padeda retai. Išmokime eidami liūdesio „tilteliu“, jį išjausti, atsisveikinti su tuo, kas buvo. Tuomet pasiekę kitą krantą – naują gyvenimo etapą, turėsime jėgų juo džiaugtis ir mėgautis. Be to, juk ir liūdesys, ir pyktis, ir visos kitos emocijos praturtina mūsų sielą. Tarsi muzikos kūrinyje, kuriame esame melodija, – harmoningi emocijų akordai daro mus gilesnius, labiau patyrusius ir įdomesnius sau bei kitiems.

Joks žmogus negali mums pasakyti, kad mūsų emocijos neteisingos, nes turime teisę jaustis taip, kaip jaučiamės. Svarbu, ar emocijos trukdo man pačiam ir aplinkiniams, ar ne. Jei negalime galvoti apie nieką kitą, kaip tik kokią nors savo baimę, nuolat nerimaujame, nesuvaldome pykčio, beprotiškai džiūgaujame arba apskritai nesuprantame, ką jaučiame, – galbūt tuomet išties verta susimąstyti, ar emocionalumas nevirto liguista būsena. Nekontroliuojamos emocijos tai tarsi proto aptemimas, kuris gali neigiamai veikti gyvenimo kokybę. Blogiausia, kad tokios emocijos gadina santykius, kurie mums yra svarbūs.

Emocijų valdymas

Emocijas galime valdyti, tačiau turime suprasti, ką jaučiame ir kodėl.

Ką jaučiame ir kodėl

Kai kurie žmonės bando slėpti tikruosius jausmus, kuriuos sukėlė žinia apie ligą. Tokiu būdu dažnai bandome įtikinti save ir aplinkinius, kad mums viskas gerai. Ilgainiui galime tiesiog nebeatskirti, kokie esame iš tikrųjų, o nenuoširdūs jaus-mai gali prie mūsų prilipti taip, jog nebesuprasime, ką iš tikrųjų jaučiame. Nustoję suprasti, ką jaučiame, rizikuojame susirgti. Slopinant tikruosius jausmus gali kilti nerimas, depresija, atsirasti sunkumų bendraujant su kitais.

Pavyzdys 1.

Ilgai laukiame eilėje pas gydytoją. Dažnai imame pykti, keiktis ir taip sugadiname sau ir aplinkiniams nuotaiką. Tačiau juk pats žmogus renkasi, ką jam daryti. Pykti? O jei pykčiu nieko nepakeisime? Juk eilė nepajudės greičiau. Kiekvienas, užėjęs pas gydytoją, nori, kad jam būtų skirta tiek laiko, kiek reikia. Kiekvienas sėdintis eilėje nerimauja dėl vienokių ar kitokių su sveikata susijusių dalykų. Gal tuomet verta nuraminti save? Galima paskambinti draugams arba pabendrauti su taip pat eilėje laukiančiais žmonėmis. Paprastai pas gydytoją registruojamasi iš anksto, todėl galima su savimi paimti knygą ar žurnalą. Įvertinę situaciją ir supratę, kad pakeisti nieko negalite, verčiau nukreipsite savo dėmesį nuo pykčio objekto. Nurimus bus lengviau priimti tinkamą sprendimą. Tai nereiškia, kad emocijas reikia slopinti. Čia veikia visiems žinomas fizikos dėsnis – niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta.

Emociniai „sprogimai“

Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kai patys to nesitikėsime ir nebūtinai bendraudami su tuo žmogumi, ant kurio iš tikrųjų pykstame ar dėl kurio liūdime.

Pavyzdys 2.

Jums diagnozavo IS. Esate pasimetęs ir nuliūdęs, bet dar nesate tikras ar norite tuo pasidalinti su artimaisiais. Po kelių dienų artimieji pastebi, kad jums kažkas negerai. Iš pradžių tvardotės, dėl visko kaltindami tiesiog nuovargį ir įtemptą dieną darbe. Bet vidinė įtampa auga, kartu su ja susierzinimas ir pyktis. Neišreikštos emocijos „išlenda“ po valandos, dienos ar kelių. Tokį pykčio proveržį gali sukelti vaiko prašymas padėti nuspalvinti knygelę, ne vietoje padėtas daiktas ir pan. Artimieji dažniausiai nesupranta, kad pyktis kilo daug anksčiau ir visai dėl kitų priežasčių. Tokių emocinių audrų galima išvengti, jei savo emocijų neslėpsime. Neslėpdami jausmų, adekvačiai juos išreikšdami, išvengsime emocinių „sprogimų“.

PATARIMAS. Sustabdykite mintis. Kai ims suktis neigiamų minčių sūkurys, šis būdas padės Jums „išmušti“ jas iš galvos. Tai reikia daryti iš karto, kai tik pajausite pirmą užuominą apie užsimezgančią neigiamą mintį. Mintyse garsiai surikite „Stop!” – taip pažadinsite patį save ir įsisąmoninsite galimybę neįklimpti neigiamų minčių pelkėje. Bus dar veiksmingiau, jeigu savo dėmesį nukreipsite kitur. Pasakykite sau „apie tai pagalvosiu rytoj” ir leiskite sau užsiimti kokia nors jums malonią veiklą.

Mintys ir kūnas

Išgirdus diagnozę daugeliui atrodo, kad staiga jie nebekontroliuoja savo gyvenimo. Netgi, kai po pablogėjimo simptomai išnyksta, išsėtinės sklerozės nenuspėjamumas gali palikti psichologinį pėdsaką, pasireiškiantį jautrumu, nuotaikų kaita ir nerimu dėl ateities. Savo ruožtu jau pačios šios emocijos gali ženkliai pabloginti tiek psichinę, tiek fizinę sveikatą. Žmogus tampa irzlus, jaučia įtampą, greitai pavargsta, sutrinka jo miegas ir atsiranda begalė kitų simptomų, kurie dažnai būna panašūs į ligos pablogėjimą. Tokiu būdu dažnas gali patekti į sudėtingą įvairių simptomų ratą ir jausti stiprų nerimą.

Nerimas – tai įprasta ir normali reakcija į naują arba stresinę situaciją. Nerimas – daugeliui mūsų gerai pažįstama emocija, kurią patiriame reaguodami į stresą ar pavojų. Kai stresas nėra nuolatinė būsena, jis mums netgi naudingas. Dėl stresinės būsenos imame geriau mąstyti, greičiau atrandame sprendimus, ilgiau išliekame budrūs ir esame pasiruošę reaguoti į pokyčius. Gyvenime nerimą yra patyręs kiekvienas žmogus. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės jaučia nerimą, kai reikia vykti į pokalbį dėl darbo, pasisakyti prieš auditoriją arba kai tenka kalbėtis su jiems reikšmingais žmonėmis.

Ką daryti jeigu nerimo priežastis yra išsėtinė sklerozė? Liga pati savaime žmogui kelia stresą – nauji kūno pojūčiai, skausmas, nežinia, baimė dėl ateities. Dėl to jaučiamas didelis diskomfortas, nepasitenkinimas, nusivylimas. O kur dar stresas, kurį kelia įvairios medicininės intervencijos, ligoninė… Žodžiu, situacijų, galinčių sukelti nerimą, apstu.

Kaip kūnas reaguoja į nerimą?

Daugelis mano, kad mūsų mintys mažai veikia kūną; panašiai kaip įpilti aliejų ir vandenį į vieną stiklinę – skysčiai nesusimaišys. Pasiaiškinkime, kaip šie skysčiai gali tarpusavyje bendrauti. Pasirodo, tam nereikia sudėtingų fizikinių ar cheminių reakcijų.

Kiekvienas žmogus, priklausomai nuo jo individualių savybių, su stresu tvarkosi skirtingai: vieni moka prisitaikyti, yra atsparesni, kitiems stresas greitai ima kenkti sveikatai, pradedama sirgti įvairiomis ligomis. Tačiau dažniausiai, lėtinis, nuolat patiriamas stresas visgi ima neigiamai veikti žmogaus organizmą bei psichiką. Žmogus jaučiasi išsekęs fiziškai ir emociškai; nors ir būna išsimiegojęs – nesijaučia pailsėjęs. Nuo pat atsibudimo jis dažnai jaučia nerimą, su kuriuo gyvena visą dieną.

Galimi stresoriai – priežastys nerimauti:

• IS diagnozė
• finansai
• darbo išlaikymas
• santykiai šeimoje
• autoįvykis
• netektis ir kt.

Galimos reakcijos į stresą:

• Užsidarymas savyje
• verkimas
• vengimas tam tikrų situacijų ir / arba žmonių
• darbų atidėliojimas
• perdėta kontrolė
• neigimas
• jausmų ir emocijų slopinimas ir kt.

Jūsų kūno reakcija:

• Nuovargis
• kojų ir / ar rankų šalimas
• greitas širdies plakimas
• pagreitėjęs ir / ar apsunkintas kvėpavimas
• virškinimo sutrikimai
• nemiga
• svaigulys
• skausmas ir pan.

STRESORIUS → MINTIS → KŪNAS

Pabandykime viską apjungti. Pateiksime keletą dažnai pasitaikančių pavyzdžių:

Ką galime padaryti?

Įveikti nerimą – nelengva užduotis. Vis dėlto pasistengę galime išmokti kai kurių psichologinių technikų, kurios palengvins nerimo kontrolę. Jums reikės keleto dalykų:

• pripažinti sau, kad nerimas iki tam tikro lygio yra normalus ir suprantamas
• būti pasirengusiam kreiptis profesionalios pagalbos, kai pačiam nepavyks
• išmokti keleto relaksacinių technikų ir reguliariai jas atlikti
• stebėti ir analizuoti savo mintis, kurios sukelia nerimą
• pasikalbėti su žmogumi, kuris anksčiau buvo panašioje stresinėje situacijoje
• užsiimti malonia veikla, kuri nukreipia dėmesį nuo nerimastingų minčių
• bendrauti su draugais ir artimaisiais
• užsiimti relaksacija, medituoti
• paprašyti profesionalaus psichologo ar psichiatro įvertinti Jūsų situaciją

PATARIMAS: Užsiimkite Jums malonia veikla. Maloni veikla padeda atitraukti dėmesį nuo ligos ir gydymo, mažina nerimą.