Kineziterapija (gr. kinesis – judesys, therapeia – gydimas) gydymas judesiu. Judesys padeda gerinti ir išlaikyti kaulų ir raumenų, širdies ir kraujagyslių bei kitų sistemų funkcinę būklę, pažeistų organų funkciją. Judesio energija mechanoreceptoriuose yra transformuojama į nervinius impulsus, kurie sužadina atsakomąją reakciją. Atsiranda daug humoralinių reakcijų dėl to, kad iš dirbančių raumenų į kraują patenka hormonai ir įvairūs medžiagų apykaitos produktai, stimuliuojantys pagrindinių organizmo sistemų funkcijas.
Suaktyvėja širdies kraujagyslių, kvėpavimo sistemų veikla, pagerėja bendra medžiagų apykaita, kraujo gamybos funkcija, pagerėja centrinės nervų sistemos tonusas ir gerėja žievės ir vegetacinės sistemos tarpusavio reguliacija. Skatinamos ligonio teigiamos emocijos, gerėja nuotaika, ligonis atitraukiamas nuo minčių apie ligą, atsiranda pasitikėjimas savimi. Visa tai apibūdinama kaip bendrai stimuliuojantis ir tonizuojantis fizinių priemonių poveikis į organizmą.
Kineziterapija rekomenduojama esant raumenų tonuso padidėjimui, raumenų atrofijai, lėtiniam nuovargiui, ištvermės sumažėjimui, skausmui, sutrikus pusiausvyrai, koordinacijai, eisenai.
Kineziterapiją gydant sergančius išsėtine skleroze galima suskirstyti į du etapus. Pirmojo etapo tikslas – judėjimo funkcijų sugrąžinimas, antrojo etapo tikslas – savarankiškumo sugrąžinimas.
Susirgus išsėtine skleroze, judėjimo funkcijos sutrinka labai įvairiai, kiekvieno paciento funkcijų sutrikimai yra skirtingi. Kineziterapeutas, siekdamas stiprinti ar grąžinti pacientui gebėjimą valdyti judesius, dirba derindamas įvairius komponentus. Norint pasiekti, kad pažeistos kūno pusės judesiai būtų kuo artimesni normaliesiems, reikia intensyvios kineziterapijos.